Teisės naujienos, verslo įžvalgos ir praktiniai patarimai iš SOLITTI komandos.
Civiliniame procese šalys turi pareigą aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą, teikti paaiškinimus, įrodymus ir vykdyti teismo nurodymus. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir užkirsti kelią nepagrįstam bylos vilkinimui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (CPK) įtvirtintas sprendimo už akių institutas.
Skaityti daugiauLietuvos civilinėje teisėje statinio garantijos institutas skirtas užtikrinti statinio savininko ir kitų statybos proceso dalyvių interesų apsaugą tais atvejais, kai po statinio statybos ar jo perdavimo paaiškėja įvairūs statinio trūkumai. Praktikoje neretai kyla klausimas, per kiek laiko galima pareikšti reikalavimus dėl nustatytų defektų ir ar tokiems reikalavimams taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, kad ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Tačiau šios normos taikymas nėra absoliutus. Kai daiktui yra suteikta kokybės garantija, galioja specialus teisinis reguliavimas. CK 6.338 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai daiktui nustatytas kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai buvo nustatyti per garantijos terminą. Tai reiškia, kad garantijos laikotarpiu pirkėjo teisė reikšti pretenzijas dėl daikto kokybės yra siejama ne su šešių mėnesių ieškinio senaties terminu, bet su garantijos galiojimo laikotarpiu. Statinių atveju taikomas specialus reguliavimas, įtvirtintas Statybos įstatyme. Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Tačiau įstatymas nustato minimalius garantinius terminus, kurių šalys negali sutrumpinti. Pagal Statybos įstatymą statinio garantinis terminas, skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, negali būti trumpesnis kaip: 5 metai – visam statiniui; 10 metų – paslėptiems statinio elementams (konstrukcijoms, vamzdynams, inžinerinėms sistemoms ir pan.); 20 metų – jeigu paslėptuose statinio elementuose nustatyti tyčia paslėpti defektai. Šie terminai yra itin reikšmingi praktikoje, nes statinio defektai dažnai paaiškėja tik praėjus ilgesniam laikui po statybos darbų užbaigimo. Pavyzdžiui, konstrukcijų deformacijos, hidroizoliacijos trūkumai, netinkamai įrengti vamzdynai ar paslėpti inžinerinių tinklų defektai gali išryškėti tik po kelerių metų eksploatacijos. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustačius statinio trūkumus garantiniu laikotarpiu, užsakovas ar statinio savininkas turi teisę pareikšti rangovui, projektuotojui ar kitam atsakingam asmeniui reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo, nuostolių atlyginimo ar kitų įstatyme numatytų teisių gynimo būdų. Esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pats trūkumas būtų nustatytas garantijos laikotarpiu. Parduoto daikto ar statinio garantijos laikotarpiu nustačius trūkumus, pirkėjo ar užsakovo teisė pareikšti reikalavimą nėra ribojama CK 1.125 straipsnyje numatyto šešių mėnesių termino ta prasme, kad pretenzija dėl nustatytų trūkumų gali būti pareikšta per visą garantijos galiojimo laikotarpį. Kitaip tariant, svarbu ne tai, kada tiksliai garantinio termino metu buvo nustatytas defektas, bet tai, kad jis buvo nustatytas dar nepasibaigus garantijai. Praktiniu požiūriu asmeniui, nustačiusiam statinio trūkumus, rekomenduotina nedelsiant juos užfiksuoti, surašyti defektinį aktą, atlikti ekspertinį vertinimą ir raštu kreiptis į atsakingus asmenis dėl trūkumų pašalinimo. Tinkamas defektų fiksavimas ir savalaikis pranešimas gali turėti esminę reikšmę vėlesniame ginče. Taigi, reikalavimai dėl statinio trūkumų gali būti reiškiami per įstatyme nustatytus garantinius terminus: dėl bendrųjų statinio defektų – per penkerius metus, dėl paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kitų paslėptų dalių) – per dešimt metų, o nustačius tyčia paslėptus defektus – per dvidešimt metų nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Toks teisinis reguliavimas užtikrina ilgalaikę statinio savininko apsaugą ir sudaro prielaidas efektyviai ginti pažeistas teises net ir tada, kai statybos darbų trūkumai paaiškėja tik po ilgesnio laiko.
Skaityti daugiau
Ką svarbu žinoti tėvams? Vaiko išlaikymas yra ne tik moralinė, bet ir įstatyme įtvirtinta tėvų pareiga. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu, ar yra išsiskyrę, abu jie privalo rūpintis vaiko materialine gerove ir sudaryti sąlygas jo visaverčiam vystymuisi. Praktikoje būtent dėl išlaikymo dydžio, jo mokėjimo tvarkos ar vėlesnio pakeitimo kyla daugiausia ginčų tarp tėvų. Pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši pareiga yra absoliuti ir nepriklauso nuo tėvų tarpusavio santykių, bendravimo su vaiku intensyvumo ar gyvenamosios vietos. Vaiko išlaikymas apima ne tik maisto, drabužių ar būsto išlaidas. Jis taip pat skirtas užtikrinti vaiko ugdymo, sveikatos priežiūros, laisvalaikio, socialinių ir kultūrinių poreikių tenkinimą. Kitaip tariant, išlaikymas turi sudaryti sąlygas vaikui augti ir vystytis taip, kaip tai atitinka jo amžių, gebėjimus ir individualius poreikius. Kada tėvai privalo išlaikyti pilnametį vaiką? Dalis tėvų klaidingai mano, kad vaikui sulaukus aštuoniolikos metų pareiga jį išlaikyti automatiškai pasibaigia. Tačiau įstatymas numato ir išimtis. Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti pilnametystės sulaukusius vaikus, kurie: • mokosi pagal vidurinio ugdymo programą; • mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti; • studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą; • yra ne vyresni kaip 24 metų amžiaus. Vis dėlto išlaikymas pilnamečiui vaikui nėra skiriamas automatiškai. Vertinama, ar jam iš tiesų reikalinga materialinė parama. Teismas atsižvelgia į: • pilnamečio vaiko turtinę padėtį; • jo gaunamas pajamas; • galimybes pačiam užsidirbti pragyvenimui; • studijų pobūdį ir intensyvumą; • kitas reikšmingas aplinkybes. Svarbu pažymėti, kad tėvai neprivalo išlaikyti pilnamečių vaikų, kurie siekia jau ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar ne pirmosios profesinės kvalifikacijos. Kaip nustatomas vaiko išlaikymo dydis? Vieno visiems atvejams tinkamo išlaikymo dydžio įstatymas nenustato. Kiekviena situacija vertinama individualiai. Civilinis kodeksas numato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas: • vaiko poreikiams; • abiejų tėvų turtinei padėčiai; • būtinybei užtikrinti vaikui normalias vystymosi sąlygas. Tai reiškia, kad išlaikymo dydį lemia ne vien vaiko amžius ar vieno iš tėvų pajamos. Teismas vertina visumą aplinkybių. Pavyzdžiui, nustatant išlaikymo dydį gali būti atsižvelgiama į: • vaiko amžių; • ugdymo ir mokymosi išlaidas; • būrelio ar sporto veiklos kaštus; • gydymo ar specialiųjų poreikių išlaidas; • gyvenamosios vietos išlaikymo išlaidas; • tėvų pajamas, turimą turtą ir finansinius įsipareigojimus. Labai svarbu suprasti, kad pareiga išlaikyti vaiką tenka abiem tėvams. Todėl vienas iš tėvų negali būti laikomas vieninteliu atsakingu už visų vaiko poreikių tenkinimą. Kiekvienas iš tėvų prie vaiko išlaikymo turi prisidėti pagal savo finansines galimybes. Koks yra minimalus vaiko išlaikymas? Nors teisės aktai nenustato konkretaus minimalaus išlaikymo dydžio, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs orientacinę taisyklę, kad minimaliems vaiko mėnesio poreikiams užtikrinti paprastai reikalinga suma, atitinkanti minimalios mėnesinės algos (MMA) dydį. Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina: • vaiko individualius poreikius; • jo sveikatos būklę; • gyvenamąją vietą; • tėvų finansines galimybes; • kitas svarbias aplinkybes. Todėl vienose bylose priteisiamas išlaikymas gali būti mažesnis, o kitose – gerokai didesnis už orientacinį dydį. Ar galima pakeisti jau nustatytą išlaikymą? Taip. Teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis nėra nekintamas. Civilinis kodeksas numato, kad teismas gali pakeisti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po sprendimo priėmimo iš esmės pasikeičia šalių turtinė padėtis arba kitos reikšmingos aplinkybės. Pavyzdžiui, pagrindu kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo gali būti: • ženkliai išaugę vaiko poreikiai; • papildomos gydymo ar ugdymo išlaidos; • infliacijos įtaka ir ženklus pragyvenimo išlaidų padidėjimas; • reikšmingai pagerėjusi išlaikymą mokančio tėvo finansinė padėtis. Tuo tarpu išlaikymo sumažinimo gali būti prašoma, kai: • ženkliai sumažėja mokėtojo pajamos; • pablogėja jo sveikatos būklė; • atsiranda naujų išlaikytinių; • iš esmės pasikeičia kitos svarbios aplinkybės. Kada teismas keičia išlaikymo dydį? Vien faktas, kad pasikeitė tam tikros aplinkybės, dar nereiškia, kad išlaikymas bus pakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad išlaikymo dydžio ar formos pakeitimas galimas tik tuomet, kai aplinkybės pasikeičia iš esmės. Kitaip tariant, pokyčiai turi būti pakankamai reikšmingi, kad būtų pagrįsta iš naujo vertinti vaiko poreikių ir tėvų galimybių pusiausvyrą. Todėl kiekvienu atveju teismas vertina ne tik pasikeitusių aplinkybių faktą, bet ir jų mastą, trukmę bei įtaką šalių turtinei padėčiai. Ką svarbu prisiminti? Vaiko išlaikymas nėra bauda vienam iš tėvų ir nėra kito tėvo asmeninių poreikių finansavimas. Tai vaiko teisė gauti materialinį aprūpinimą iš abiejų tėvų. Dėl šios priežasties tiek nustatant išlaikymo dydį, tiek sprendžiant dėl jo pakeitimo pirmiausia vertinami vaiko interesai, jo poreikiai ir galimybės užtikrinti tinkamas augimo bei ugdymo sąlygas. Teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnis, 3.192¹ straipsnis ir 3.201 straipsnis.
Skaityti daugiau
Ar vedybinė sutartis reikalinga tik labai turtingiems žmonėms? Vis dar neretai manoma, kad vedybinė sutartis yra skirta tik didelį turtą sukaupusiems asmenims arba tiems, kurie planuoja skyrybas dar prieš sudarydami santuoką. Tačiau toks požiūris neatspindi tikrosios vedybinės sutarties paskirties. Praktikoje tai yra svarbi teisinė priemonė, leidžianti sutuoktiniams aiškiai susitarti dėl turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo bei atsakomybės už prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad sutuoktinių, nesudariusių vedybinės sutarties, turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Tai reiškia, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol neįrodyta, jog konkretus turtas priklauso vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Praktikoje tai reiškia, kad dauguma santuokos metu įgytų pajamų, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, santaupų ar kitų vertingų objektų laikomi bendru abiejų sutuoktinių turtu, nepriklausomai nuo to, kurio vardu jie buvo įsigyti ar registruoti. Tačiau įstatymas suteikia sutuoktiniams teisę pasirinkti kitokį turto teisinį režimą ir jį įtvirtinti vedybinėje sutartyje. Vedybine sutartimi galima nustatyti tiek iki santuokos įgyto, tiek santuokos metu įgyjamo turto teisinį režimą, kuris skirtųsi nuo įstatyme nustatyto bendrosios jungtinės nuosavybės principo. Sutuoktiniai gali susitarti, kad visas jų turimas ir ateityje įgyjamas turtas bus laikomas asmenine kiekvieno iš jų nuosavybe arba nustatyti kitokias individualiai jų poreikius atitinkančias taisykles. Dažniausiai vedybinėse sutartyse numatoma, kad: • iki santuokos įgytas turtas išlieka asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe; • santuokos metu kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas taip pat priklauso tik tam sutuoktiniui, kuris jį įsigijo; • kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos, santaupos, investicijos ar verslo turtas yra jo asmeninė nuosavybė; • šalys savarankiškai disponuoja joms priklausančiu turtu. Toks susitarimas ypač aktualus asmenims, kurie iki santuokos yra sukaupę reikšmingą turtą, valdo verslą, investuoja ar planuoja ateityje vykdyti ekonominę veiklą. Vienas svarbiausių vedybinės sutarties privalumų atsiskleidžia santuokos nutraukimo atveju. Nesant vedybinės sutarties, dažnai kyla ginčai dėl bendro turto sudėties, jo vertės ir padalijimo būdo. Tuo tarpu aiškiai apibrėžtas turto teisinis režimas leidžia išvengti ilgų ir brangių teisminių procesų, nes kiekvieno sutuoktinio turtinės teisės būna nustatytos iš anksto. Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas – atsakomybė už prievoles. Esant įstatymų nustatytam turto režimui, tam tikrais atvejais kreditoriai gali nukreipti išieškojimą ne tik į asmeninį, bet ir į bendrą sutuoktinių turtą. Todėl vieno sutuoktinio finansinės problemos gali turėti tiesioginės įtakos kito sutuoktinio turtinei padėčiai. Tuo tarpu vedybinė sutartis dažnai leidžia aiškiai atriboti sutuoktinių turtą ir atsakomybę už asmeninius įsipareigojimus. Tokiu atveju kiekvienas sutuoktinis už savo asmenines prievoles paprastai atsako jam priklausančiu turtu, o kreditoriai negali reikšti reikalavimų į kitam sutuoktiniui priklausantį asmeninį turtą vien dėl santuokos fakto. Ši aplinkybė ypač svarbi asmenims, vykdantiems veiklą, susijusią su didesne finansine rizika. Pavyzdžiui: • individualių įmonių savininkams; • asmenims, vykdantiems individualią veiklą; • ūkininkams; • verslininkams, teikiantiems asmenines garantijas ar laidavimus; • asmenims, investuojantiems į rizikingus projektus. Kadangi šiose srityse dažnai taikomas neribotos civilinės atsakomybės principas, už veiklos rezultatus gali būti atsakoma visu asmeniniu turtu. Todėl tinkamai sudaryta vedybinė sutartis gali tapti svarbia priemone apsaugant kito sutuoktinio turtinius interesus nuo galimų verslo rizikų. Svarbu pažymėti, kad vedybinė sutartis nėra nepasitikėjimo vienas kitu išraiška. Priešingai – tai aiškus ir apgalvotas sutuoktinių susitarimas, leidžiantis iš anksto nustatyti jų turtinius santykius, sumažinti galimų ginčų tikimybę ir užtikrinti didesnį teisinį aiškumą ateityje. Todėl prieš sudarant santuoką arba jau gyvenant santuokoje verta įvertinti savo turimą turtą, profesinę veiklą, verslo rizikas ir finansinius planus. Tinkamai parengta vedybinė sutartis gali tapti ne tik turto apsaugos, bet ir šeimos finansinio stabilumo užtikrinimo priemone. Teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalis ir 3.88 straipsnio 2 dalis.
Skaityti daugiau
Kodėl svarbu jų nepainioti? Įsigyjant būstą ar kitą nekilnojamąjį turtą dažnai susiduriama su įvairiais dokumentais, kuriuos nekilnojamojo turto vystytojai, pardavėjai ar tarpininkai siūlo pasirašyti dar iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai pirkėjai rezervavimo sutartį laiko preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi arba mano, kad pasirašius rezervavimo sutartį jų teisės yra apsaugotos taip pat, kaip ir sudarius preliminariąją sutartį. Tačiau šie dokumentai turi skirtingą teisinę reikšmę ir sukelia nevienodas teisines pasekmes. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį joje aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad preliminarioji sutartis sukuria abipusius teisinius įsipareigojimus tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Pardavėjas įsipareigoja parduoti nekilnojamąjį turtą sutartomis sąlygomis, o pirkėjas – jį nupirkti. Šalims susitarus dėl esminių būsimo sandorio sąlygų, nė viena iš jų negali savavališkai atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimų nepatirdama teisinių pasekmių. Jeigu viena šalis nepagrįstai vengia sudaryti pagrindinę sutartį, kita šalis gali reikalauti atlyginti dėl tokio elgesio patirtus nuostolius. Todėl preliminarioji sutartis laikoma svarbia teisine priemone, užtikrinančia šalių susitarimų stabilumą ir apsaugančia jų teisėtus lūkesčius. Visai kitokia situacija yra rezervavimo sutarties atveju. Rezervavimo sutartis paprastai sudaroma ankstesniame derybų etape, kai pirkėjas dar tik svarsto galutinį sprendimą įsigyti konkretų nekilnojamąjį turtą, o pardavėjas sutinka tam tikrą laiką jo nesiūlyti kitiems potencialiems pirkėjams. Tokia sutartis dažniausiai nesukuria pareigos ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Kitaip tariant, rezervavimo sutartimi pirkėjui dažniausiai suteikiama tik pirmenybės teisė derėtis ar sudaryti preliminariąją arba pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ji savaime negarantuoja, kad nekilnojamasis turtas bus įsigytas. Praktikoje rezervavimo sutartyse dažnai numatomas rezervavimo mokestis arba depozitas. Šiuo mokėjimu pirkėjas siekia patvirtinti savo ketinimų rimtumą, o pardavėjas įsipareigoja tam tikrą laikotarpį nesiūlyti turto kitiems asmenims. Tačiau būtent rezervavimo mokesčio sąlygos neretai tampa ginčų objektu. Sutartyse dažnai nustatoma, kad: • rezervavimo mokestis negrąžinamas, jeigu pirkėjas atsisako tęsti sandorį; • rezervavimo mokestis gali būti įskaitytas į būsto kainą sudarius pagrindinę sutartį; • pirkėjui pavėlavus priimti sprendimą ar pateikti reikalingus dokumentus, sumokėtas depozitas gali būti laikomas bauda; • tam tikrais atvejais pardavėjas įgyja teisę pasilikti visą sumokėtą rezervavimo mokestį. Todėl prieš pasirašant rezervavimo sutartį būtina itin atidžiai įvertinti jos sąlygas ir išsiaiškinti, kokiais atvejais sumokėtas depozitas bus grąžinamas, o kokiais – ne. Svarbu suprasti, kad vien dokumento pavadinimas savaime nenulemia jo teisinės prigimties. Teismai vertina ne tai, kaip sutartis pavadinta, o kokias teises ir pareigas ji faktiškai sukuria šalims. Todėl tam tikrais atvejais net „rezervavimo sutartis“ gali būti pripažinta preliminariąja sutartimi, jeigu jos turinys rodo, kad šalys iš tikrųjų susitarė dėl esminių būsimo sandorio sąlygų ir įsipareigojo jį sudaryti. Prieš mokant rezervavimo mokestį ar pasirašant bet kokį dokumentą, susijusį su nekilnojamojo turto įsigijimu, rekomenduotina atidžiai įvertinti jo turinį ir teisines pasekmes. Netinkamai suprasta rezervavimo sutartis gali sukelti nepagrįstų lūkesčių dėl būsto įsigijimo arba lemti finansinius nuostolius praradus sumokėtą depozitą. Todėl nekilnojamojo turto sandoriuose itin svarbu ne tik žinoti, kokį dokumentą pasirašote, bet ir suprasti, kokias teises bei pareigas jis sukuria.
Skaityti daugiau
